5 mitai apie cigarus

Šiuo metu, kai rūkymas restoranuose ir baruose yra ribojamas vyriausybės potvarkių, cigarai mums asocijuojasi su elegancija, dūmais kvepiančiais namais, taure gero viskio ar konjako. Visgi cigarai per savo ilgą gyvavimo amžių apaugo nemažu kiekiu įvairių mitų, kuriuos kai kurie nepatyrę rūkoriai priima kaip teisybę. Šiandien pamėginsime kelis iš jų sulaužyti.

1 mitas: prieš pradedant rūkyti cigarą, jį reikia sušildyti

Retkarčiais tenka pamatyti, kaip žmonės prieš pradedami rūkyti stengiasi sušildyti savo pasirinktą cigarą - laikydami cigarą vienoje rankoje, kita ranka jie po juo vedžioja uždegtu degtuku. Jie sukioja cigarą stengdamiesi tolygiai įkaitinti cigaro paviršių. Šio ritualo mėgėjai tvirtina, kad taip paruoštas cigaras geriau atskleidžia savo aromatines ir skonio savybes. Kiti tvirtina, kad taip pašildytas cigaras lengviau rūkosi.

Gražus mitas, tiesa? Viskas iš tikrųjų atrodo labai patraukliai, tačiau šis „ritualas“ nepadaro cigaro stipriau kvepiančiu, nepagerina jo skonio ir netgi nepadaro jo lengviau rūkomu. Vienintelis dalykas kurį galime pasiekti kruopščiai kaitinant cigaro paviršių –  jį sugadinti. Atvira liepsna kaitinant cigarą, liepsna lengvai gali „pagauti“ viršutinio tabako lapo kraštus - jis pradės smilkti, o  cigaro skonis ir aromatas bus sugadinti. 

2 mitas: cigaro galą pamirkius konjake, jis tampa aromatingas 

„Taip visuomet darydavo Vinstonas Čerčilis“ – sušunka rūkoriai, tikintys šia tradicija. Jie cigaro dūmo ir konjako esančio ant cigaro galiuko mišinyje jaučia kažką malonaus. Kodėl ? Gal jie tiesiog nežino, jog tai dar vienas mitas, o rūkomą cigarą Vinstonas Čerčilis mirkydavo konjake… dėl būtinybės.

Vinstonas Čerčilis beveik niekuomet nesiskirdavo su cigaru. Jis pirmą cigarą prisidegdavo iš karto po pusryčių, geriant kavą, o paskutinį dienos cigarą palikdavo peleninėje, prieš užgesinat šviesą miegamajame. Per dieną šis ponas surūkydavo iki dvidešimties ne mažiausio formato cigarų! Žinoma, toks cigarų  kiekis teikė ne tik rūkymo malonumą, tačiau ir visą eilę problemų. Pavyzdžiui, šį poną visuomet kamuodavo lūpų uždegimas, kurį sukeldavo aliejai ir dervos esančios tabako lapuose. Šių medžiagų prieskonis malonus ir nesijaučia ilgai, jei per dieną surūkome du-tris cigarus, tačiau jei cigaro iš lūpų neišimame visą dieną, tai gali sukelti dideles problemas. Tam, kad V. Čerčilis visą dieną galėtų rūkyti, jis cigaro galiuką apvyniodavo tabako spalvos popieriumi. Tai darydavo niekam nematant, jog niekas neįtartų apie tokį keistą įprotį. Tačiau jis susidurdavo su kita problema: skonis, kurį ant lūpų palikdavo popierius būdavo gerokai nemalonesnis, nei nuo tabako lapo. Šios problemos sprendimas buvo atrastas konjako taurėje. Kaišiodamas cigarą su apvyniota galvute į taurę su konjaku, Čerčilis įmirkydavo popierių skysčiu. Jausti ant lūpų saldų konjako skonį ir švelnų aromatą būdavo gerokai maloniau, nei jausti nemalonų šiurkštaus popieriaus skonį ar nuolatinį lūpų uždegimą.

Nežinodami visų priežasčių, dėl kurių Vinstonas Čerčilis cigarus mirkydavo konjake, cigarų ir šio įžymaus anglo gerbėjai perėmė šią jo tradiciją, motyvuodami, kad toks „ritualas“ pagerina cigaro skonio savybes. Iš tikrųjų cigaras niekada negali turėti tiesioginio kontakto su jokiu skysčiu. Net ir pačiame brangiausiame konjake ar viskyje mirkomas cigaras bus sugadintas. Gerokai teisingiau rūkyti cigarą ir ragauti konjaką tuo pat metu. Tik nuo burnoje susimaišiusių cigaro dūmo ir viskio ar konjako aromato ir skonių, pajusite tikrą šių dviejų produktų derinį.

3 mitas: geriausius cigarus mulatės susuka ant savo šlaunų

Tai turbūt pats gražiausias ir labiausia paplitęs mitas. Pasak daugelio legendų, cigarų sukimas visuomet buvo vyriškas darbas. Kad gerai ir tvirtai susuktum cigarą reikalingos stiprios rankos ir pirštai, o tokia jėga pasižymi nedaugelis moterų. Todėl Kuboje cigarus visuomet sukdavo tik vyrai. Pirmoji moteris sukanti cigarus atsirado Havanos cigarų fabrike La Africana tik XIX a. pabaigoje (1878). Be to, cigarų sukimui reikalingas kietas ir tvirtas paviršius, o mulatės klubai yra visai kitokios sudėties.

Šio mito autoriumi vadinamas rašytojas Prosperas Merime. Besiruošdamas rašyti apysaką „Karmen“ (Carmen) , kad geriau suprastų ispanus ir jų gyvenimo būdą, prancūzų rašytojas išsiruošė į kelionę po Ispaniją. Būdamas išvaizdžiu vyriškiu P. Merime užmezgė meilės romaną su jauna ispane. Tokioje religingoje šalyje, kokia XIX a. buvo Ispanija, už nevedybinius santykius griežtai bausdavo, todėl įsimylėjėliams reikėjo kruopščiai slėpti savo santykius nuo aplinkinių žmonių. Merime išnuomavo nedidelį butą slaptiems susitikimams su savo mylimąja, į kurį jie ateidavo skirtingu laiku ir skirtingu išeidavo. Jiems buvo nuo ko slėptis, nes į gražuolį prancūzą krypo daugelio žvilgsniai.

Ilgas valandas Prosperas Merime praleisdavo mažame kambariuke, laukdamas kol ateis jo draugė, bei laukdamas galimybės išeiti po jos išėjimo. Ir tai nieko – nes laukimo valandos, buvo vertos susitikimo su karšta ispane. Merime buvo užkietėjęs cigarų rūkorius ir mėgdavo cigarus pirkti kiekvieną dieną. Tačiau, kuomet ilgas valandas praleisdavo mažame kambarėlyje, neturėdavo galimybės kasdien papildyti savo cigarų atsargas. Problemos sprendimas buvo surastas labai greitai. Išradingoji ispanė nupirkdavo tabako lapų ir ilsėdamasi lovoje po aistringų meilės valandų, sukdavo pavargusiam Merime cigarus ant savo šlaunų. Cigarų sukime ispanė pasirodė esanti labai gabi, todėl jos susukti cigarai būdavo puikūs. Jis surūkydavo ką tik susuktą cigarą ir viską pradėdavo iš naujo…

Tokie nuotykiai rašytojui paliko neišdildomą įspūdį, todėl grįžęs į Paryžių, jis tai pasakodavo savo draugams. Po poros savaičių jau visas miestas kalbėjo apie nuostabiuosius cigarus, kuriuos ant savo apnuogintų šlaunų suka mulatės. Prabėgo šiek tiek laiko visi užmiršo apie Merime bei apie jo meilės nuotykius Ispanijoje, o mitas išliko.

Visgi šis mitas turi ir truputį tiesos. Cigarų gamyboje  yra periodas, kuomet iš tabako lapo šalinama pagrindinę lapo gysla. Tabako lape ši gysla gali būti apie poros milimetrų storio, todėl jokiu būdu negali pakliūti į cigarą. Susukta į cigarą jinai maišytų tolygiam traukimui ir sugadintų skonį.

Kaip taisyklė, šiame ceche daugiausia dirba moterys. Kiekvieną tabako lapą jos rūšiuoja bei pasideda ant kelių, ir staigiu judesiu pašalina lapo gyslą. Galbūt iš čia ir kilęs šis mitas, jog cigarus suka moterys ant savo šlaunų. Iš tikrųjų moterys  nesuka cigarų, o tik iš tabako lapo pašalina gyslas. Be to, moterys tai daro ne ant apnuogintų šlaunų, nes tabako lapai labai gerai sugeria prakaitą, ir iš tokio lapo susukus cigarą, jis tikrai geresnis netampa. Merime atvejį galime vadinti išimtimi, nes cigaras susuktas ant mylimos moters šlaunų, jam būdavo dvigubai malonesnis.

4 mitas: tamsus=stiprus

Daugelis mano, jog cigaras, turintis tamsų viršutinį lapą, bus stipresnis nei turintis šviesesnį. Ganėtinai plačiai paplitusi nuomonė yra neteisinga. Cigaro stiprumas jokiu būdu nepriklauso nuo viršutinio lapo spalvos. Praktika parodo, jog cigaras turintis beveik juodą viršutinį lapą gali būti labai lengvas ir priešingai, šviesus – stiprus.

Cigaro spalva priklauso nuo tabako lapo rūšies ir tipo, kuris buvo naudojamas cigaro sukimo viršutiniam lapui. Pasaulyje dažniausia išskiriamos šešios aštuonios cigarų spalvos: nuo šviesiai žalio (“double claro” arba “candela”) iki beveik juodo (“oscuro”). Pavyzdžiui, Kuboje specialistai išskiria iki septyniasdešimt įvairių atspalvių. Viršutinis lapas nežymiai įtakoja cigaro skonį ir gerokai daugiau aromatą. O cigaro stiprumas tiesiogiai priklauso vidinių lapų (“ligiero”) savybių.

Viename tamsiame tabako lape, lyginat su šviesiu, yra gerokai daugiau įvairių aliejų ir dervų, todėl rūkant tokį cigarą ant lūpų lieka daugiau įvairių medžiagų, tame tarpe ir nikotino. Tamsesni, “Maduro” spalvos lapai atlaiko ilgesnę fermentaciją, kurios metu kaip tik pašalinamas nikotinas, dervės ir kitas brudas…  Kuo ilgesne fermentacija – tuo tamsesnis ir švelnesnio skonio bus “maduro” ar “oscuro” padengimo lapas. Galbūt todėl cigarai su tamsiu viršutiniu lapu priimami kaip stipresni.

5 mitas: cigaro ilgumas ir storumas įtakoja jo stiprumą

Paplitusi nuomonė, jog švelnaus dūmo mėgėjams reikėtų rinktis ilgus ir siaurus cigarus, yra ne visuomet teisinga. Dažniau netgi priešingai – neteisinga. Dūmas traukiamas per didesnio diametro cigarą turi geresnę galimybę atvėsti, todėl tokio cigaro rūkymas bus gerokai švelnesnis. Siaurame cigare dūmas vėsinamas prasčiau ir toks rūkymas bus gerokai aštresnis ir karštesnis. Jei kalbėtume apie cigaro ilgumą, tuomet jis visiškai nieko nepasako apie stiprumą. Pagal cigaro ilgį galime nuspėti tik cigaro degimo trukmę, tai yra, ir cigaro rūkymo malonumo trukmę. Tačiau kiekvienas, nors kartą rūkęs cigarą, rūkymo eigoje pastebi, jog kuo arčiau degantis cigaro galiukas artėja prie lūpų, tuo karštesnis tampa dūmas. Taip nutinka, nes dūmas nukeliauja trumpesnį atstumą ir nespėja atvėsti, todėl truputį „degina“ o tai asocijuojasi su aštrumu.

Cigarų rūkymo ypatybės

Oraus vyro gyvenimo stilius dažniausiai įsivaizduojamas taip: verslas, sportas, gėrimų kolekcijos, automobiliai, brangūs laikrodžiai ir, žinoma, cigaras.

Ispanų išradimas

Indėnų tradiciją rūkyti pailgus tabako prikimštus suktukus greitai perėmė ir ispanų konkistodorai. Šis niekutis Europoje buvo įvertintas kaip vienas iš naujojo pasaulio stebuklų. Ispanai gan greitai suprato tabako auginimo ir gamybos naudą, todėl nenuostabu, kad jie pirmieji pasaulyje užvaldė tabako monopoliją.

Komercinę tabako gamybą Kuboje europiečiai pradėjo 1580 metais. Būtent ispanai išrado cigarą, pagamintą išskirtinai iš tabako augalo lapų ir pavadintą un puro. Kuba ir toliau priklausė Ispanijai bei buvo labai svarbus juodojo tabako tiekėjas Europos šalių cigarų pramonei. Tačiau po truputį ir pati Kuba ėmė kurti savo tabako pramonę.

Tabako ir cigarų gamyba plėtojosi ir kitose Ispanijos kolonijose, pavyzdžiui, Filipinuose, taip pat kitų šalių kolonijose: Brazilijoje, Indonezijoje, Virdžinijos kolonijoje Kamerūne...

20-ajame amžiuje Dominikos Respublikos cigarų pramonė tapo viena iš pirmaujančiųjų, o šiandien pasaulyje užima antrąją vietą po Kubos. Po Fidelio Kastro atėjimo į valdžią Kuba prarado jai svarbią rinką - Jungtines Amerikos Valstijas; tuo suskubo pasinaudoti dominikiečiai.

Lyginant Dominikos Respublikos cigarus su kubietiškais, būtų galima įžiūrėti analogiją su prancūzų vynais. Gaminant kubietiškus cigarus, naudojama tik viena tabako rūšis - Havanesis, čia juos galėtume lyginti su burgundišku vynu, kuris gaminamas tik iš vienos rūšies vynuogių. Dominikos cigarams gaminti naudojamos sumaišytos trys tabako rūšys, kaip bordo - iš trijų veislių vynuogių. Skirtumą tarp kubietiškų ir dominikietiškų cigarų lemia tabakas. O galų gale viską sprendžia pirkėjas, rinkdamasis tai, kas jam labiau patinka. Galima rinktis lengvą dominikietišką cigarą ryte, stipresnį kubietišką - po pietų, o vakare - vėl lengvą.

Tas pats cigaras antrąkart nedegamas

Jau nuo pat pradžių cigaras buvo ypatingo statuso simbolis. Jį rūkė karaliai, prezidentai ir generolai. Žinoma, ir privilegijuota bei uždara visuomenės dalis - politikai. Vinstono Čerčilio be cigaro įsivaizduoti neįmanoma. Iš dešimties jo skirtingų portretų septyniuose seras Čerčilis pavaizduotas su savo ištikimu ir nepakeičiamu cigaru.

Pasaulis cigarus supranta individualiai. Tai atradimų, įkvėpimo, ramybės ir nepakartojamų pasimatymų pasaulis. Tačiau, kad malonumas būtų visavertis, būtina laikytis taisyklių.

1. Kad ir kokį cigarą rūkytumėte, tas galas, kuris uždegamas, visada turi būti nupjautas. Tam naudojamos specialios žirklės arba skylmušiai, prapjaunantys skylutę užklijuotame cigaro gale. Svarbu pašalinti tik patį kraštelį, nes kitaip cigaras išsisuks ir jį teks išmesti. Nebadykite krašto degtuku ar kokteilio lazdele - taip jūs sutrombuosite tabaką ir cigarą bus sunkiau traukti. Etiketės nuimti nereikia, kad nepažeistumėte viršutinių tabako lapų. Jei ji trukdo, nuimkite tada, kai cigaras gerokai sušils.

2. Cigaras labai imlus kitiems kvapams, todėl nepridekite jo benzininiu žiebtuvėliu ar žvake - per liepsną jų turinio kvapas pereis į cigarą ir suteiks šalutinį skonį. Cigarui pridegti idealiai tinka dujinis žiebtuvėlis arba specialūs besieriai degtukai cigarams. Nupjautą cigaro galą prikišę prie liepsnos, atsargiai papūskite į jį ir įsitikinkte, kad jis dega tolygiai. Įdegant cigarą nereikia skubėti. Tai vienas iš gyvenimo malonumų.

3. Rūkykite cigarą neįtraukdami. Burną pripildę dūmų, gardžiuokitės skoniu. Elkitės su cigaru taip, lyg ragautumėte gerą viskį.

4. Užtęskite malonumą. Vos tik padažninsite patraukimus, cigaras užsidegs, o tai jai suteiks ne patį geriausią skonį. Vieno dūmo per minutę gana, kad palaikytumėte cigaro gyvastį.

5. "Degančio cigaro vaizdas be vainikinės aureolės - apgailėtinas", - pažymima viename senamadiškame cigarų etiketo taisyklių punkte. Visgi šiek tiek pelenų ant cigaro ne tik akiai miela, bet ir naudinga, nes padaro aušinimo efektą. Kratyti pelenus nuo cigaro negražu - pasistenkite prisiliesti juo prie peleninės dugno taip, kad pelenų stulpelis nesubyrėtų, o lūžtų.

6. Jei cigaras užgeso - geriau jį išmesti ir užsirūkyti naują. Jei po ranka naujo nėra, galima vėl prisidegti užgesusį, tačiau tai darykite tik kartą.

7. Surūkyti rekomenduojama du trečdalius cigaro, nes likusioje dalyje susikaupia smalos, cigaras karsteli ir ima deginti. Surūkytą cigarą paprasčiausiai palikite peleninėje rūkti - gesinti jo nereikia. Pagarbą cigarui išlaikykite iki galo. Paguldykite cigarą peleninėje ir leiskite pačiam užgesti.

Nerūkykite susierzinęs!

Cigarų pasirinkimas neturėtų būti atsitiktinis - jį lemia jūsų skonis, piniginės storis, sveikata, laikas, kuriuo disponuojate, ir netgi mandagumas.

Jei jūs susijaudinęs ar susierzinęs, neverta pradėti rūkyti brangaus cigaro - vargu ar jis jus nuramins, tačiau viena aišku tikrai - malonumo nepajusite. Akivaizdu, kad cigaro negalima rūkyti greitosiomis, jis reikalauja tylos ir ramybės, juo reikia mėgautis. Prieš užsidegdami didelį cigarą, pasvarstykite, ar tikrai turite pakankamai laiko jam surūkyti. Jei jūs tuo neįsitikinęs, geriau pasirinkti mažesnį. Laikykitės principo: geriau cigarus rūkyti rečiau, bet pačius geriausius. Ir dar: ši prekė yra tokia trapi, kad ją pirkti derėtų tik specializuotuose cigarų salonuose. Ten jie saugomi specialiose patalpose ir spintose, kuriose palaikoma reikalinga temperatūra ir drėgmė.

Norėdami vizualiai parodyti, kaip tikslingiausia rūkyti cigarą, siūlome užeiti į šią youtube.com nuorodą.

Istorija

Cigarai yra turbūt seniausia rūkoma tabako gaminių forma. Archeologiniai radiniai rodo, kad Centrinės Amerikos indėnai rūkė cigarus jau IX amžiuje. Į Europą cigarų rūkymo paprotį atvežė Kristupas Kolumbas, 1492 metais atradęs Ameriką. Cigarai sparčiai išpopuliarėjo, ir tik XIX – XX amžių sandūroje juos išstūmė cigaretės.

XX amžiaus viduryje plačiau ištyrus rūkymo žalą, cigarų populiarumas, ir taip gerokai nukentėjęs išpopuliarėjus cigaretėms, dar labiau nukrito. Tik paskutiniais dešimtmečiais susidomėjimas cigarais vėl ėmė didėti.

Gamyba

Pirmiausia nuskinti tabako lapai laikomi pavėsyje. Šis procesas užtrunka 20-50 dienų ir sumažina vandens bei cukraus kiekį cigarų lapuose. Tuo metu vyksta biocheminiai procesai, pakeičiantys lapo spalvą bei jame esančias medžiagas. Po to lapai fermentuojami žemesnėje temperatūroje. Fermentuoti tabako labai rūšiuojami pagal dydį bei augalo dalį, nuo kurios jie nuskinti. Lapai nuo vidurinės tabako dalies, naudojami išoriniam cigaro sluoksniui, fermentuojami atskirai, itin kruopščiai palaikomose sąlygose. Fermentuoti lapai kietai suspaudžiami į ryšulius ir paliekami tam tikram laikui. Vėliau tabako lapai supjaustomi ir dar kartą surūšiuojami, atskiriant subyrėjusius lapus.

Kokybiški cigarai sukami rankomis, tačiau pigesni žemesnės kokybės cigarai, užpildyti smulkintais lapais, vadinamuoju trumpuoju užpildu, gaminami ir specialiomis cigarų sukimo mašinomis. Cigarai sukami pradedant nuo vidinių sluoksnių, vėliau apvyniojant juos išoriniais ir galiausiai užklijuojant galvutę.

Sudėtis ir struktūra

Vidinis cigaro sluoksnis vadinamas užpildu. Jis gali būti ilgasis – susuktas iš sveikų tabako lapų, arba trumpasis – padarytas iš smulkinto tabako. Cigarai su ilguoju užpildu laikomi daug kokybiškesniais. Užpildas apvyniojamas rišančiaisiais lapais, kuriems paprastai naudojami apatiniai augalo lapai, pasižymintys dideliu elastingumu, o šie – vyniojamuoju lapu, tam naudojami labai aukštos kokybės specialiai atrinkti tabako lapai nuo vidurinės augalo dalies. Išorinis vyniojamasis lapas turi itin didelės įtakos cigaro skoniui ir aromatui.

Skirtingos cigaro dalys parenkamos taip, kad derėtų viena prie kitos ir papildytų cigaro aromatą. Kokybiškų cigarų užpildas taip pat sukamas iš kelių skirtingų tabako rūšių, siekiant subtilesnės skonių gamos.

Uždara, užapvalinta cigaro dalis vadinama galvute. Prieš rūkant jį nupjaunama, nors pigesnių cigarų galvutė dažnai nupjaunama gamybos metu. Pagrindinė cigaro dalis vadinama canonarba tallo. Atviras cigaro galas, kuris rūkant yra uždegamas, vadinamas cigaro pėda.